Granatai nuo seno buvo vartojami gydymui. Jų sultys sužadina apetitą, reguliuoja skrandžio veiklą. Granatai turi šlapimą ir tulžį varančių medžiagų, skausmą malšinančių, priešuždegiminių ir antiseptinių savybių. Vaisių apyvaisyje ir žievėje yra 10-30 proc. alkaloidų bei kitų bioaktyvių medžiagų, padedančių varyti kirmėles. Granatuose susikaupia iki 10 proc. citrinos, obuolių, rūgštynių rūgščių, puikiai reguliuojančių virškinamojo trakto veiklą. Taip pat granato vaisiuose randama fitocidų, dažinių medžiagų, taninų (raugų), azotinių medžiagų, sieros, chloro bei kitų rūgščių druskų, ląstelienos. Labai daug susikaupia vitamino C bei įvairių mineralų — kalcio, magnio, kalio, natrio, mangano ir kt. Dar senovės graikų gydytojas Hipokratas (460-377 m.) granatų vaisių sultis patarė gerti nuo skrandžio skausmų, o vaisių luobelės nuovirais sustabdyti sekinančius viduriavimus, gydyti dizenteriją ar vidines žaizdas. Liaudies medicina vaisių luobelių nuoviru pataria skalauti burnos ertmę, esant įvairiems uždegimams, stomatitui, išopėjimams, o smulkiai sutrintus išdžiovintų luobelių miltelius siūlo berti ant sunkiai gyjančių žaizdų, ypač nudegimų.